Gintautas Mažeikis 

 

Pasaulis mums nėra duotas nei fizinis, nei psichinis, nei simbolinis. Jį kiekvieną kartą savo veikla, vaizduote vienu metu ir kuriame, ir aktualizuojame. Tą mūsų kasdienę kelionės ir vaizduotės veiklą lengvina ir sukausto mechaninės judėjimo trasos, įgalina ir apriboja mūsų dinamikos reikalaujančios institucijos, atradimus pasiūlo ir atima vartotojiško pasaulio įpročiai. Gyvenamasis pasaulis kyla iš mūsų santykio su konkrečiomis gatvėmis, šviesa, namais, kryptimis, nuotaikomis, motyvacija, greičiu, ribomis, sankcijomis, dinamika, režimu, bet dažniausiai to nematome, paslėpdami kasdieninį atradimą po pasikartojančių ženklų nuoboduliu, darbo ir valdžios rutina...

 

Miesto bastūnų trajektorijos geriausiai prezentuoja pasaulio radimo, jo aktualizavimo pėdsakus, dialogines miesto radimosi istorijas, asmens ir kultūrinės erdvės susidūrimo kardiogramas. Kritikai pastebi, kad įvairios institucijos, politiniai ir administraciniai režimai diktuoja ne tik žmonių ir institucijų veiklų laiką, dinamiką, bet ir formuoja dominuojančias, hegemonines trajektorijas ir susijusią psichogeografiją. Už tos pasikartojimo rutinos ir valdžios, reglamentuojančios judėjimo kryptis, pasislepia asmeninis miestas ir pasaulis, o prievarta randami namai ir vitrinos paslepia galios funkcionavimą.

 

Manau, Gyčio Skudžinsko vizualinių kūrinių ciklas „Traces" tęsia tarptautinių situacionistų, psichogeografijos, kasdienybės kritikos tradicijas įgalinti naujas kryptis, erdves, įvykius ir pasaulius ir tai daryti kontroversiškai, vėl ir vėl iš naujo. Jo vaizduojamos trajektorijos sulieja kelią, dinamiką ir vaizdą-įvykį. Medijuotas trasų pateikimas turi išplėšti asmeninius, spontaniškus ar jėgos ir valdžios įgalintus ir į metalą bei betoną sukaustytus maršrutus iš kasdienybės rutinos, paversti juos vaizdinga abstrakcija, psichogeografiniu modeliu, urbanistine svajone. Kelio abstrakcija išlaisvina asmenį iš jo priklausomybės nuo parduotuvių, troleibusų, savivaldybės institucijų ar ministerijų diktuojamų krypčių bei laiko ir atveria naujus estetinius patirties horizontus. Trasos virsta migruojančiomis miesto venomis, kintančiais kanalais, urbanistiniais peizažais, technogeninėmis vizijomis, negailestinga valdžios kritika, futurologiniu peizažu, kurie lyg organiniai raižiniai, lyg snaigių ar kitų kristalų ornamentorika nudažo mūsų aplinką. Pateikti vaizdai yra tylūs ir vienodai nuolankiai liudija ir krypties prievartą, ir pasirinkimą, ir dehumanizuotą kelio grožį, ir jo absurdą. Tos trasos gundo estetiniu grožiu ir kaitos galimybe, bet ir baugina savo nežmogiškumu, inžinerija. Iš tų trasų ir kelionių trajektorijų išauga pavergti ir išlaisvinti pasauliai, (ne)pakartojami savo išsišakojimais ir jungtimis, metro ir geležinkelio linijų sąstingiu ar asmeninio klajojimo romantika.

 

Tarptautiniai situacionistai ir kasdienybės kritikos filosofai pastebėjo: išsilaisvinti urbanistine prasme, vadinasi, pačiam formuoti pasaulius kaskart iš naujo, minant vis kitokius kelius, vis kitu laiku, vis kitaip jį simbolizuojant; ne paklūstant turistinio, vartotojiško, darbininkiško, edukacinio, medicininio ar kito režimo diktatui, bet sukuriant naujas situacijas ir atitinkamai naują, nuo įvykių priklausantį psichopasaulį.

 

Kiekvienas trajektorijų tvarkos sulaužymas sukelia kultūrinius konfliktus, politinį nirtulį, kriminalinius įtarimus, skausmą, bet ir atradimus, atmintį, gyvenimą, kartais kasdienybės revoliuciją. Klajūnų konfliktiški susikirtimai su turizmo industrijomis, su galios ir viešpatavimo keliais, su legendomis ir bendruomenine atmintimi dovanoja ne paslėptą lobį, o veikiau tuštumą, neužpildymą, vietų stoką, trūkį, tačiau be kurių nebūtų erdvės vaizduotei, išbadėjusiam jausmui, turiningos erdvės lūkesčiui, socialinio įvykio svajonei.

 

skudzinskas

 

Kiekvienas mūsų miname ir miname daugelį atsitiktinių trajektorijų, kurios mus apdovanoja netikėtomis istorijomis, atmintimi-įvykiu, kuris tik ir galimas trasos tuštumoje, niekieno erdvėje. Tą įvykį galėčiau palyginti su stebuklu, kuris taip pat kyla ne iš to paties pasaulio. Prieš penkiolika metų Sankt Peterburge, Vasilijaus saloje, kurią, maniau, puikiai žinąs (gyvenau šešerius metus), bandžiau, vėlai vakare vesdamas būrį užsieniečių istorikų ir filosofų į prieplauką, smarkiai „nukirsti" kelio kampą, perskrosti estetines urbanistines trajektorijas. Todėl netyčia, jau gerokai sutemus, juos įvedžiau į nesibaigiantį miesto šiukšlyną, kuriame vietiniai valkatos jau buvo užkūrę laužus, o dūmų persmelktame ore skraidė į mutantus panašūs dideli vabzdžiai. Šiukšlėse smigo kojos, o aš praradau visus krypties orientyrus. Tarp svečių prasidėjo panika, siaubas. Žinoma, nenuėjome į jokią prieplauką, parodą ar barą. Po geros valandos klaidžiojimo buvau iškoneveiktas ir atstumtas už savo kvailą pasirinkimą. Tačiau ta istorija tapo daugeliui ne mažiau svarbi ar net įsimintinesnė nei vėliau pasiūlyti tradiciniai maršrutai po Nevos prospektą, imperatoriškas aikštes. Aišku, tai nebuvo naujas maršrutas, o atsitiktinė, vienkartinė trajektorija, gyvenimo įvykis, naujai susikurtas ir greitai šiukšlyno laužo dūmuose išnykęs miestas. Kitą trajektoriją įmantriai brėžėme su Arvydu Lukiu keletą dienų klaidžiodami Berlyne ir visaip besistengdami atrasti Kreuzbergą. Beklaidžiodami, kirsdami gatves ir kanalus, geležinkelio trasas, dažniausiai pasiklysdavome, nebepadėdavo ir žemėlapis. Užsukdavome į vieną barą, kitą ir taip sustabdydavome savo veržlumą. Trečią klajonių dieną sužinojome, kad visą laiką buvome Kreuzberge. Mūsų atkaklumas rasti Berlyno „Kryžių kalną" mums buvo gana šventas (A. Lukys ir aš daug metų praleidome Šiauliuose). Mums tai asocijavosi su šalia Šiaulių esančiu Kryžių kalnu. Ta pati idėja būti Kreuzberge ar šalia Kryžių kalno kažkodėl rūpėjo Berlyno hipiams ir pankams, vietiniams hipsteriams, narkomanams ir prostitutėms, gausiai susibūrusiems į tą Berlyno rajoną. Visiškas absurdas, kaip ir visos mūsų su A. Lukiu Kreuzbergo kelionės. Bet tas klajojimas buvo svarbesnis ir įsimintinesnis nei daugelis parodų Berlyno galerijose, kurias tuo metu aplankėme...

 

Panašias istorijas, geografinių miestų persidengimus, vaizduotės intertekstualumą ir kelio emocionalumą yra aprašę daugelis novelistų, užfiksavę fotografų, nufilmavę dokumentalistų. Kiekvienas toks dramatinis kelias vienaip ar kitaip konfliktuoja su tvarkinga estetika, prakalbina šešėlius, šmėklas, neadekvatumus. Todėl siūlau Gyčio kūriniuose žvelgti ne tik į ritmingas urbanistines linijas, bet ir erdves tarp jų, patirti ne tik ornamentorikos pasimėgavimą, bet ir prievartos nerimą, ne tik duotybę, bet ir naujų trasų konstrukcijos galimybę, ne tik belaikiškumą, bet ir kankinantį tęstinumą bei maišto poreikį, pamatyti ne tik akivaizdumą, bet jau ištrintą, vaiduokliu virtusį pėdsaką...