Fotoinstaliacijoje - orientaciniai miesto taškai

Danguolė Ruškienė

 

Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje visą mėnesį iki gruodžio 3-iosios eksponuojama fotografijos, garso ir instaliacijos menininko, konceptualaus meno kūrėjo Gyčio Skudžinsko autorinė paroda-instaliacija [Traces 003]. Projektas, kurio pagrindu jau antrą kartą surengiama paroda (pirmąsyk - pernai Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Fotografijos galerijoje), pasak autoriaus, neturi pabaigos. Fotografijų ciklas tęsiamas nuo 1999-ųjų, nuolat jį atnaujinant ir koreguojant.

 

Skverbiasi giliau

Pastaruoju metu vis dažniau fotomenininkai pateikia savitus miesto kaip žmogaus gyvenamosios erdvės suvokimo modelius. Jau seniai neapsiribojama vien reprezentacinių masiškai apgyvendintų teritorijų vaizdų fiksavimu. Nors miestas ir dabar vaizduojamas kaip žmogaus suformuotas ar formuojamas darinys (toks priklausomumo ryšys paprastai abipusis), pamažu jo erdvės išstumia individo figūrą kaip pernelyg tiesmukišką nuorodą, palikdamos tik jo gyvenimo ar veiklos pėdsaką.

 

G.Skudžinskas, pasirinkdamas miestą savo fotografinių studijų objektu, skverbiasi dar giliau. Autoriaus dėmesio centre - ne konkreti vietovė su būdingais geografiniais ar nacionaliniais ženklais. Priešingai, menininkas siekia panaikinti skirtybes, niveliuodamas ne tik atskirų šalių, bet ir skirtingų mastelių urbanistinius darinius. Naujoji Akmenė, Ryga, Stokholmas ar Palanga, Paryžius ar Klaipėda čia įgyja tas pačias teises į vizualizaciją. Kaip teigia autorius, tokiu būdu jis siekia išsiaiškinti charakteringiausius žmonių apgyvendintų erdvių bruožus. Miestai nuasmeninami, jų erdvės performuojamos, padengiamos keliais vaizdinių sluoksniais, taip pabrėžiant jų bendrumus ir maskuojant skirtumus.

 

Menininkas renkasi ne linijinį-naratyvinį, o daugiasluoksnį pasakojimo būdą. Tokio pranešimo suvokimas galimas tik visas iš karto, neskaidant jo į atskirus sluoksnius. Netikėti, kartais gana fantasmagoriški vaizdų deriniai verčia suabejoti įmanomu objektyviu realybės vertinimu.

 

Išeities pozicija - informacija

Kaip vieną pagrindinių projekto išeities taškų G.Skudžinskas nurodo informaciją. Formuojami fotografiniai vaizdai ne tik pasipildo naujais informaciniais sluoksniais. Kaip nurodo autorius, jie išskleidžia ir paralelius jos pateikimo bei vartojimo klausimus. Taigi čia bene svarbiausias informacijos pateikimo ir (su)vartojimo santykis. Todėl aktualizuojamos informatyvių taškų pasiekiamumo ir perskaitomumo galimybės. Informacija, kuriai daugiausia dėmesio skiria menininkas, koordinuoja individo orientaciją miesto erdvėje: nurodo eismo kryptį ar jį draudžia, žymi judėjimo trajektorijas, galimus susisiekimo kelius, tranzitines zonas. Tai - kelio ženklai, šviesoforai, punktyrinės ar ištisinės gatvių linijos, pėsčiųjų zonos. Kur ne kur išnyranti žmogaus figūra vos įžiūrima, tirpstanti fiksuojamoje erdvėje. Vienatvės, monotonijos ir nuobodulio išblukinti siluetai mieste palieka žymiai ryškesnį pėdsaką nei savo atvaizdą. Užrašai, nurodantys vietovių pavadinimus, žemėlapio fragmentai menkai tegelbsti. Tai veikiau iliuzija nei priemonė palengvinanti orientaciją (ne)pažįstamoje erdvėje. Todėl suvokėjas iš gausybės miesto erdvėse egzistuojančių informacijos ženklų pats turi išskirti svarbiausius ir susiformuoti galimas judėjimo (pažinimo) mieste schemas.

 

Skatina ne judesį, o mąstymą

Kitas informacinis srautas formuojamas verbalinės raiškos pagrindu. Tiesa, verbalinė raiška ne artikuliuojama, o pateikiama vizualiai, žaidžiama netikėtomis skaičių ir žodžių kombinacijomis, sakinių fragmentais. Sąvokų vizualiniai piešiniai tik pagilina jų prasmes. „Tolerance" brūkšninis kodas, „Rezervuota" ar „Nepriimkite sprendimo" perkelia suvokėjo dėmesį nuo žmogaus fizinių potyrių, jo judėjimo erdvėje galimybių į dvasinių ir moralinių nuostatų sritis, skatindama ne judesį, o mąstymą. „More is less & less is less & less is more & more is more..." - ant ekspozicinės salės sienų panaikina fotografijos kaip izoliuoto prasmių lauko ribas. Tačiau, net ir kontaktuodamas su paprastai informatyviomis kalbinių ženklų ir sąvokų konstrukcijomis, suvokėjas vienareikšmio atsakymo neranda nei fotografijoje, nei parodinėje erdvėje.

 

Išskirčiau dar vieną informacinį sluoksnį, kuris veikiau yra dekoratyvaus nei informatyvaus pobūdžio. Tai anonimiškos restauravimo ar statybų aikštelės, kuriose pastatai apvelkami modernių pastolių tinklu. Tarsi atsvarą pernelyg šaltai, dar neprijaukintai miesto architektūrai autorius formuoja antrą kūrinio sluoksnį su parkų ar sodų fragmentais. Begalės horizontalių ir vertikalių konstruojami stikliniai dangoraižiai (ne)regimą miestą apgaubia simbolišku informacijos tinklu.

 

Manipuliuoja erdviniais sprendimais

Šį tinklą autorius pratęsia ekspozicinėje erdvėje. Tokiu būdu suteikdamas nuotraukai trečiąjį matmenį. Ant sienų raizgomi uždari ratai, į erdvę pereinančios kryptingos trasos universalias teritorijas paverčia autorinėmis zonomis.

Koreguodamas gerai pažįstamas erdves, autorius nurodo suvokėjui vienintelę įmanomą judėjimo (bet ne suvokimo) trajektoriją. Erdvių vizualizacija pabrėžiama šviesos ir spalvos estetika. Ji čia - viena svarbiausių, formuojanti daugiau ar mažiau dekoratyvų ekspozicijos paviršių.

 

Skirtingo formato nuotraukos, vienos išdidinamos, kitos sumažinamos tiek, kad vos įžiūrimas jose užfiksuotas vaizdas, struktūruoja fotografijas (kaip ir jose pateiktą informaciją) į pirmaeiles ir antraeiles. Autorius tarsi perkelia savo idėją - informacijos pateikimo ir suvokimo problematiką - į parodinę erdvę. Įvairiai manipuliuodamas fotografiniais ir erdviniais sprendimais, G.Skudžinskas formuoja savitą autorinę raišką.

Klystame manydami, kad sparčiausiai keičiasi miestai. Nepalyginti greičiau keičiasi vizijos apie juos. O vizijas formuoja kintantys mūsų gyvenimai, kurių kaitą lemia iš naujo (pa)sąmonėje besiformuojantys vaizdiniai. Taigi pastovus išlieka tik uždaras kaitos ratas.