Ričardas Šileika

Vizitacija

1.

Vidury baltos saulėtos dienos mano senutėlėje nokijoje girdimas savikritiško pesimisto Gintaro Zinkevičiaus neadekvatus balsas, primygtiniausiai kviečiantis į Gyčio Skudžinsko fotoparodą. Aš tuo metu stoviu su minolta x-300 s rankose Tilto ir Sirvydo gatvių sanliejoje.

 

Po riebios pusantros valandos per tą patį telefonėlį „Durų" redaktorė Rita Bočiulytė (tuo metu ekranėlyje įsižiebia užrašas „privatus numeris". Mano ar jos?) patvirtina būsimo fakto blaivumą. Rita įsako geranoriškai dyrinti parodon, viską surašyti ir nufotografuoti. Aš tuo metu stoviu fotolaboratorijoje su šepečiu rankose. Mane dekoruoja žaliutėlis kombinezonas. Internetas per myspace.com transliuoja simpatijų nekeliančią Natachą Atlas. Todėl gana greitai persijungiu į Aquabellą, žavių vokietaičių ketveriukę.

 

2.

Jau prie Vilniaus fotografijos galerijos (Stiklių g. 4) durų mane pasitinka šepetys ir „šiupeliukas". Tuojau pat pasirodžiusi galerijos tvarkdarė pasitaiso nuo pečių slenkančias liemenėlės petnešas, užsitempia geltonutėliausias gumines pirštines, merkia skudurą kibiro gerklėn. Arkos siena visiems siūlo du verbalinius pranešimus: „TAI TU NUŽUDEI TĄ ŽMO?" ir „VISA VALDŽIA VAIZDUOTEI!!!". Abu kvepia krauju ir prievarta. Iš nugaros ir šlubčiojančios eisenos atpažįstu tapytoją Algimantą Kurą. Many įsitempia nuostabos stygos: neįtikėtina, kad maestro eitų žiūrėti Skudžinsko! Žinoma, kad jokiu būdu. Jo figūra krypteli dešinėn ir įtirpsta nežinia ką slepiančiosna durysna. Mane, tik spėjusį patogiai pritūpti ekspromto užrašui, užklumpa žemėlapių, anot jo paties, pagarsėjęs specialistas Vytautas Michelkevičius ir sutrečiakursėjęs antrakursis Julius Kuršys iš Fotografijos ir medijos meno katedros. Julius žino, kad solidarumas puošia net ir menininkus (tiesa, tik kartais), todėl atėjo palaikyti kraštiečio palangiškio.

 

3.

Iš pradžių parodos lankytojų skaičių sudarė 15 interesantų. Po to prisijungė dar trys (tarp jų Jurgita Treigytė ir Artūras Valiauga), po to šoktelėjo iki dvidešimties (prie prisijungėlių, žiū, ir prof. Alvydas Lukys).

 

Ekspoziciją pristatęs Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakingas sekretorius, peizažo meistras, EFIAP garbės narys Stanislovas Žvirgždas patikino, kad „autorius tyrinėja aplinką", „lyg braižo atmintyje", „gal žemėje", bet „tai visiškai neturi reikšmės" (autentiškos citatos - aut. past.). O visai publikai plūstelėjus kiemelin užtraukti dūmo, atvinguriavo vėlyviausi lankytojai - Vaida ir Julius Kelerai.

 

Asmeniškas žiūrovo gidas

Šią parodą nebūtina žiūrėti iš kairės į dešinę. Tai nėra linijinio laiko naratyvo pavyzdys (variantas). Nors (autoriaus) laikas suvokiamas ir eksproprijuojamas geografiškai. Tačiau tai neabejotinai yra tekstas (lot. textum, textus). Ekspozicija nėra nuoseklus abėcėlės perskaitymas. Tai punktyriškų vaizdų asociatyvi išklotinė (žinoma, kad pažiūrėkite į lietuvių kalbos žodyną).

 

Kiekvieno kadro vaizdas kloja ir kerta kitą vaizdą, - šitaip susidėsto į mobilų, dinamišką vyksmą. Kas neįprasta įprastai suvokiamai fotografijos statikai. Todėl ir visa peržiūrai pateikta vaizdinija yra permanentiškai kintama. Fotografijos bendron ekspozicijon sujungtos aplankytų vietovių žemėlapių planais, kurie šakojasi ir nutįsta keliomis monochrominėmis kreivėmis. Aktyviausia laužtinė linija yra - kone liuminescencinė oranžinė. Manytina, tai keliaujančiojo katalizuojančios energijos personalinė magistralė, kiekvieną naują sykį galinti egzistuoti kitomis konsteliacijomis. Tad ir sukurta pati paro-dos ekspozicija sugestionuoja tam tikros metateorinės schemos neprivalomą nenuoseklumą.

 

 

Dokumento intarpas Nr. 007

Kultūrinio turizmo plėtrą skatina:

• Lietuvos įsijungimas ir ekonominė bei kultūrinė integracija į Europos Bendriją.

• Turizmo verslo plėtra.

• Kultūros vertybių išsaugojimo interesai.

• Valstybės įvaizdžio formavimas ir tautos saviraiškos propagavimas.

• Lietuvos turistinio regiono savitumo formavimas.

 

Manding, pirmo žvilgsnio fragmentiški kelionių momentai, nutverti vaizdai galbūt labiau „įsiminti" fotojuostos, negu įtatuiruoti paties keliaujančiojo sąmonėn. Juk paprastai keliaujama, kai nerandama vietos ir laiko savo esamoje vietoje ir esamame laike. Autoriaus kelionės trajektorijos brėžiamos ne malšinančios gamtos landšaftais. Pasikartojančios dislokacijos ir paieškų vietos - miestų molekulių gardelėse. Kelionė (kaip tam tikrų pajautų, atsakymų ar savęs paieška) yra nuolatinis barstymas(is) ir rankiojimas(is). Įsisąmoninamas (įsisąmonintas) patirtis ir būsenas, emocijas keliaujantysis (keliavusysis) transformuoja ir kuria asmenines būtas ar galėtas atsitikti istorijas.

 

Tačiau fotografijose visuotinų atpažinties - taip malonios keliaujančiam (keliavusiam) vartotojui - ženklų nėra, arba jie pernelyg neinformatyvūs. Tik aukštos įtampos geltonas trikampėlis su juodu žaibeliu, tik skalbiniai, geležinkelio bėgiai, sienų piešiniai, totaliai unifikuotos afišos ar kainų lentelės. Keliaujantysis - ne fotodiktorius ir ne turizmo vadovas. Todėl tose fotografijose - autoriaus keliautų (būtų) dienų ir nuotaikų, ir nuojautų per tas dienas kardiograma.

 

Dokumento intarpas Nr. 002

Europos Bendrijos ir Kinijos Liaudies Respublikos Nacionalinės turizmo administracijos susitarimo memorandumas dėl vizų ir kitų problemų, susijusių su turistinėmis grupėmis iš Kinijos Liaudies Respublikos (1), (KLR) numato konkrečią prašymų pateikimo tvarką, nukrypstančią nuo Bendruosiuose konsuliniuose nurodymuose (CCI) nustatytų bendrųjų taisyklių vizoms, kad būtų palengvintas trumpalaikių vizų išdavimas Kinijos piliečių, norinčių vykti į Bendriją, grupėms. Susitarimo memorandumas (ADS MoU) įsigaliojo 2004 metų gegužės 1 dieną.

 

Ekspozicijoje pateikiami tam tikrų vietų - iš pradžių (arba vėliau) manykim, kad realių - žemėlapių brėžiniai užklojami ir keičiami naujų trasų kalkėmis, kitomis konfigūruotų perėjimų ar sugrįžimų kopijomis.

 

Todėl pirminė (bendroji) turistams siūloma (siūlyta) trasa (t.y. tiesa) nublanksta ir tampa nereikšminga. Aiškiau ir visai aiškiai regimi keliaujančiojo individualizuoti - pasiūlyti, numatyti, įgyvendinti ar neįgyvendinti - planai, absoliučiai be gatvių pavadinimų, be lankytinų vietų, be privalomų muziejų. Nes tikroji kelionė būtent taip ir tegali vykti. Taip ir vyksta. Linijos, iš žemėlapių nusitęsiančios, norėtina manyti, iki kitų keliaujančiojo (keliausiančiojo) būsimų vietų (ir kito laiko), yra tas Ariadnės siūlas.